Istorija

  „Nuo tos vežiminės einant į miestą dešinėje prie upės bravoras [browar], padengtas lentomis. Į jį durys ant vyrių. Priemenėje didelis mūrytas kaminas. Įėjus į priemenę kairėje šviesus kambarys, į jį durys ant vyrių. Vieta daiginti grūdus salyklui. Vienos rankinės girnos. Paprastų koklių krosnis, prie jos kaminas. Iš tos bravoro priemenės paprastos durys kūdros link. Kitame to bravoro gale jauja, į priemenę durys ant vyrių. Iš tos priemenės durys į jaują ant vyrių. Joje vienas langas su langine ant vyrių. Krosnis išmūryta, skliautuota. Einant nuo to bravoro prie Šušvės [Szuszwie] tiltas į miestą. Prie to upelio priešais vienas kitą stovi du malūnai. Pirmas nuo bravoro dengtas šiaudais, į jį durys ant bėgūnų. Jame yra viskas, ko reikia malūnui. Kitas malūnas už tilto, tas suiręs (sugedęs). Už to malūno kūdra. Už kūdros dešinėje daržas daržovėms, tvora aptvertas. Į tą (daržą) vartai ant bėgūnų, dengti malksnomis, su kabliu ir skląsčiu užrakinti.“

Ištrauka apie alaus daryklą skelbiama iš inventoriaus „Šiaulių dvaras“, kuris archyvo darbuotojų yra datuojamas XVII a. pabaiga. Nustatyti tikslesnę dokumento datą kol kas nėra galimybių, nes trūksta medžiagos (tikslinimo darbas lieka ateičiai).
Šiaulių ekonomija Sapiegų rankose buvo 1661  ̶  1679 metais. Lietuvos ir Lenkijos respublika karaliui Jonui Sobieskiui (valdė 1674  ̶  1696 m.) leido išpirkti Šiaulių ekonomiją savais pinigais. 1680 m. sudaromas Šiaulių ekonomijos inventorius. Jame minimas ir „...bravoras, dengtas dranyčiomis, į jį durys ant bėgūnų. Jis esąs toliau nuo pagrindinių rūmų lauke (skiria nuo rūmų vartai) netoli nedidelio gyvenamo namo (rūmelių) ir pirties...“. (Archiwum glowny akt dawnych, Archiwum Radziwillow, sygn. 4164, 1. 4).
 

         Alaus kelias: nuo Šiaulių iki Sankt Peterburgo

   Šiaulių dvaras buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vietininkų ir kitų valdytojų rezidencija, valsčiaus administracinis centras. 1565 metais karalius Žygimantas Augustas kreipiasi į Šiaulių valsčiaus ir miesto valdinius, kad šie kariuomenei į pagalbą pakviestų aludarius, kepėjus, dailides ir kalvius. 1572 metais pagal Žygimanto Augusto privilegiją, Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui buvo suteikta teisė iki gyvos galvos valdyti Šiaulius ir aplinkines žemes. Pertvarkius valstybės valdymą ir pakeitus ribas, Šiaulių žemė tapo valsčiumi. 1589 metais Seimas priėmė įstatymą, dar vadinamą Konstitucija, pagal kurį LDK steigtos ekonomijos. Viena iš didžiausių LDK buvo Šiaulių ekonomija. Pagal valakų reformą miestiečiams buvo numatytos piniginės prievolės už mieste buvusius sklypus, daržus, dirbamą žemę, taip pat ir už verslą. 1578 m. atsiranda ir gėralų mokestis. Ši data leidžia manyti apie aludarystės tradicijas Šiaulių žemėse.

Tobulėjant gyvenimui, alus Lietuvoje pradėtas virti daryklose. Pirmosios žinios apie Šiaurės Lietuvos aludarius mus pasiekia net iš septyniolikto amžiaus vidurio. Istorijos specialistai sudaro prielaidas manyti, kad GUBERNIJOS alaus darkla galėjo būti pastatyta 1665  ̶  1675 metais. Gubernijos dvaro ankstyvoji raida yra glaudžiai susijusi ir su Šiaulių karališkosios ekonomijos istorija. Gubernijos dvaro teritorija kadaise priklausė Šiaulių ekonomijai, kurios pajamos ėjo valdovo rūmams išlaikyti.

Išlikę archyviniai dokumentai byloja apie GUBERNIJOS alaus daryklą, verdančią alų, kurį buvo pamėgę Minsko, Varšuvos ir net tolimojo Peterburgo gyventojai. Iki 1795 metų Gubernijos dvaras su alaus darykla priklausė karališkajam dvaro stalui ir būdavo nuomojamas kartu su Šiaulių ekonomija įvairiems didikams. Po trečiojo Lietuvos  ̶  Lenkijos padalijimo, 1793 m. rugsėjo 2 d. Rusijos carienės Jekaterinos II atskiru įsakymu Šiaulių ekonomija su miestu, aplinkiniais žemės plotais ir dvarais, taip pat ir Gubernijos dvaras buvo padovanoti už ypatingus nuopelnus ir darbus grafui Platonui Zubovui.


      Kiekvienas šimtmetis  ̶  naujas GUBERNIJOS istorijos etapas

   1799 metais vyko pirmoji daryklos rekonstrukcija. Tai liudija išlikusi data ant kertinio bravoro akmens. Pirmoji įmonės rekonstrukcija, prasidėjusi dar aštuoniolikto amžiaus pabaigoje, truko daugiau kaip dešimtį metų. Rekonstrukcijos metu buvo keičiami pamatai ir išplėsta pati įmonė. Pastatų pamatai ir sienos buvo išmūrytos iš lauko akmenų, o sienų angų apdailai panaudotos degto molio plytos. Šio laikotarpio mūro sienos ir angų apdailos fragmentai yra išlikę iki mūsų dienų. Įdomus sutapimas, jog esminiai įmonės pertvarkymai kartojosi kas šimtą metų (pirmasis  ̶  1799 m., antrasis  ̶  1899 m., trečiasis  ̶  1999 m.).
Istoriniai šaltiniai liudija, jog antrąją įmonės rekonstrukciją (1899 m.) lėmė sparčiai besikeičiantis krašto gyvenimas. Šiaulių bravoras, nenorėdamas užleisti rinkos konkurentams, modernizavo savo įmonę. 1890 m. įmonėje pastatoma pirmoji 12 AJ garo mašina ir įrengiama katilinė. 1895 m. praplečiamas salyklo gamybos pastatas. Rekonstruojamas ir pagrindinis bravoro pastatas, pertvarkomos ir praplečiamos fermentacijos ir alaus virimo patalpos. Prie bravoro pristatomas ir aludario butas. Šie faktai teigia, jog pereinama prie nepertraukiamos alaus gamybos.

 
        Bravoras  ̶  lietuviškos spaudos puoselėtojas

   Keitėsi šimtmečiai, žmonės ir santvarkos, o GUBERNIJA vis gamino alų... Lietuva tampa Rusijos imperijos dalimi. Carienės Jekaterinos II malone Šiaulių ekonomijos žemės atiteko jos favoritui grafui Platonui Zubovui. Zubovai atverčia naują GUBERNIJOS istorijos puslapį. 1909 metais darykla pagamina daugiau kaip 1000 kibirų alaus kasdien, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą  ̶  iki 300 tūkstančių kibirų alaus per metus.

Spaudoje rašoma, jog grafienės Aleksandros garinio bravoro 1909 metais gamintas alus „Bockbier”, „Bavarijos", „Pilzenskas", „Stalavas"...buvo parduodamas bosuose, boseliuose ir buteliuose. Alaus rūšys itin vertinamos visoje Europoje. „Bockbier" alų patardavo gerti ir gydytojai. Iš visų alaus rūšių šis alus turėjo daugiausiai maistingųjų dalių ekstrakto…

Minėtas laikmetis paliko dar vieną ryškų pėdsaką savo istorijoje. Kai buvo slopinama lietuvybė, GUBERNIJOS bravoras puoselėjo ir saugojo lietuvišką žodį. Spaudos draudimo metais čia buvo slepiamos lietuviškos knygos, vykdavo slapti knygnešių susibūrimai. Šiaurės Lietuvos knygnešiai bravore įkūrė vieną didžiausių knygų slėpimo sandėlių. Latviai, žydai, lietuviai žinojo, jog čia galima gauti įvairiausios literatūros. Bravoro sienos slėpė vertingą Klaipėdos krašte spausdintą lietuvišką žodį.

     GUBERNIJOS renesansas

   Pirmojo pasaulinio karo metais bravoras nunyko. Tačiau tikrasis bravoro renesansas prasidėjo nepriklausomoje Lietuvoje. 1922 metais įsteigta akcinė bendrovė GUBERNIJA. Įmonė įrengta pagal naujausius tuometinės technikos reikalavimus. Į alaus pilstymo skyrių nutiesta plačioji ir siauroji geležinkelio šaka. Tokiu būdu įmonės veikla įgauna tarptautinę reikšmę. Alaus gamyklai ilgą laiką vadovavo patyręs inžinierius technologas V. Bielskis, kuris prieš karą buvo vyriausias grafienės bravoro valdytojas.

1926 metais GUBERNIJA garsino Lietuvą "KUNIGAIKŠČIŲ" alaus gamyba. Šis alus A.Smetonos valdymo metais buvo apdovanotas dviem tarptautiniais medaliais.

Deja, lietuviai dar ilgai negarsėjo kaip dideli alaus mėgėjai. To meto spaudoje rašyta, kad Lietuvoje 1930 metais vienas žmogus per metus išgerdavo tik 3 litrus alus, Klaipėdos krašte  ̶  15 litrų. Alaus suvartojimu lietuviai buvo vieni paskutinių Europoje. Vis dėlto alaus gamyba GUBERNIJOJE augo: 1930 metais  ̶  siekė pusantro milijono litrų, o 1937 metais  ̶  jau apie 2 mln. litrų. 1926 metais GUBERNIJA, susivienijusi su „Ragučiu", parduodamo alaus kiekiu buvo pirma Lietuvoje. (1938 m. tą patį „Ragutį" šiauliečiai nusipirko iš varžytinių)

Keitėsi įmonės valdytojai: 1935 m. ją perėmė Lietuvos bankas, 1938 m.  ̶  AB „Finansų ministerija". Ikikarinėje Lietuvoje GUBERNIJOS bravoras įėjo į Lietuvos bravorų sąjungą. Iki II pasaulinio karo į alaus gamybą GUBERNIJOJE investuota apie 550 tūkstančių litų. Tai buvo labai dideli pinigai. Investicijos apsimokėjo  ̶  vien 1938 m. gauta 124 tūkst. litų pelno. II pasaulinio karo metu sugriauta, pokaryje gamykla buvo atstatyta.


Dabartis 

   Daugiau kaip tris, o gal ir keturis šimtmečius skaičiuojančios alaus daryklos naujas gyvenimo etapas prasidėjo 1999 metais. Prireikė beveik penkerių metų, kad Gubernijos dvaro teritorijoje išaugtų visai nauja, moderni ir šiuolaikiška alaus darykla, o istoriniam kultūriniam paveldui liktų puikiai išsaugoti senosios alaus daryklos rūsiai.